Danielis Libeskindas

Danielis Libeskindas gimė ir vaikystę praleido 1946 m. ​​Lenkijoje su žydų kilmės šeima, išgyvenusia holokaustą. Ten Danielis ugdė aistrą muzikai ir baigęs studijas persikėlė į Tel Avivą, Izraelį. Dėl laimėto Amerikos ir Izraelio kultūros fondo stipendijos berniukas persikėlė į Niujorką, kur po kelerių metų įstojo į architektūros fakultetą.

Danielis Libeskindas

Dalyvaudamas Londone, Danielis Libeskindas pradeda dėstyti įvairiose Londono mokyklose, taip pat JAV ir Japonijoje.

„1978“ pasirodo pirmasis jo projektas - nuožulnus pastatas, prieštaraujantis geometrinėms taisyklėms, vykstant Berlyno srities pertvarkymo konkursui.

Po kelerių metų Danielis taip pat atvyksta į Italiją, būtent į Milaną, kur įrengia eksperimentinę laboratoriją. Architektas pusiasalį apibrėžia kaip gražią šalį, net jei neįmanoma atlikti jo darbo. Iškart po viešnagės Italijoje jis nusprendžia priimti dirbti į Los Andželą Menų ir humanitarinių mokslų centre.

Nuo šios akimirkos Danielis Libeskindas pradėjo savo architaro karjerą, paskatinęs jį išgarsėti visame pasaulyje, kurdamas modernius, tačiau tuo pat metu svarbius istoriniu ir kultūriniu lygiu kūrinius.

Dizaino filosofija ir vyraujantys Danielio Libeskindo bruožai

Architektas Danielis Libeskindas turi savo dizaino filosofiją, paremtą nuolatiniais tyrimais, kad niekada nesukurtų kažko užmiršto.
Architektūra apibrėžiama kaip bendravimo kalba, per kurią galima pasiekti nežinomus ir paslaptingus aspektus. Anot Danielio, šis menas visada susijęs su atmintimi, ypač kai vykdomi projektai, susiję su jau įvykusiomis tragedijomis.

Šiuo atžvilgiu „Libeskind“ sukūrė du su istorija susijusius kūrinius: Žydų muziejų Berlyne ir „Ground Zero“ Niujorke.
Architektas interpretuoja erdvę kitaip nei kiti.
Tiesą sakant, jis šią dimensiją laiko kažkokia socialine ir kultūrine, taip pat susieta su vaizduote ir nematoma. Todėl kosmosas yra kažkas, kas viršija tai, ką galima pamatyti, ir dėl šios priežasties Danielius juos sukuria tam, kad sukurtų ypatingas emocijas ir pojūčius.

Architekto meną jis pats apibrėžia kaip civilinį meną, įkvėptą laiko ir tradicijų. Būtent šiuo aspektu jis atveria naujus ir begalinius horizontus.